Šimtas pavasarių

Galvon suaugę baras profesoriai
Kad vietomis gabus, bet nerimtas
O man, kur pažiūriu, o-o, - visur pavasariai
Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas

Išeini - aplinkui gyvenimo potvynis
Visus širdies kalnus baigia apsemti
Bendrai, pasiutimas, o-o, eina visuotinis
Taigi, neimsi perneval trūnyt ir senti

Nusigrįžta, kad saulė per kaitriai nekaitintų
Kad akuliorių stiklai neištirptų
O jei plaukus rasa katram suvilgytų
Tuoj, tuoj, tuoj, tuoj, tuoj bėga kirptųs

O aš, kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas
Kišenę ar burna vos atveriu
Ir veržias pavasariai, o-o, cypdami, sprausdamies
Ir raitos, ir raitos, ir raitos žaliūkšniai po patvorius

Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai
Tik pirštą nuversi, įkišęs duryse
Matyt, liga čia pristojo chroniška
Ir nieko čia jau nebepadarysi...